Žmonės atranda Baltojo Nieko avinėlį – Vytautas Kernagis

Nieko broliai arė
Rudenio žemelę
Ir atrado avinėlį
Užriestais rageliais.

Avinėli mažas,
Baltas sidabrini,
Ką tu mums kalbėsi,
Stačias stovėdamas?

Čia yra dangus,
Čia yra žemė,
Čia yra žuvis –
Vandeny gyvena.

Čia yra vyšnia –
Ji uogas nokina,
Čia yra motina –
Ji vaikus augina.

Čia yra jautis –
Jis vaikšto po pievą.
Jūs esate žmonės,
Kur užmiršo Nieką.

Kai namo pareisit,
Kai laukus suarsit,
Gal kokį gurbelį
Jūs ir man sukalsit.

Vasarą po žemę
Klaidžiojau truputį,
O dabar norėčiau
Arčiau vaikų būti.