Vyrai verkti moka – Andrius Rimiškis ir Patruliai

Kai už lango žvaigždė nukris,
Parašysiu tau laišką ant sienos.
Tegul verkia ir juokias dangus,
Išeinu aš ieškot mėnesienos.

Paukštis kyla ir krenta žemyn.
Ar gavai vakar mano žinutę?
Mes nestovim, bet einam pirmyn.
Saugau aš nuo tavęs atvirutę.

Melas, o gal ir tiesa –
Vyrai verkti moka.
Šviesa ar juoda tamsa –
Kai myli, tai gyvent apsimoka.

Moterys myli stiprius,
Kad jaustųsi kaip už sienos,
Kad pajustų mūsų pečius,
Kai virpa jų trapios blakstienos.

Moterys kalba dažnai
Viena, o kita galvoja.
Bet jas visada išklausai,
Nes jų šypsena taip vilioja.

Kai už lango naktis skraidys
Ir bandys užgesinti žibintą,
Mano akys tave pamatys,
Nes nustebsiu: už lango švinta.

Sako, Žemė yra apvali,
Tiktai meilė dažnai kampuota,
Ji sekli ir kartu gili…
Kodėl ši naktis vėjuota?

Melas, o gal ir tiesa –
Vyrai verkti moka.
Šviesa ar juoda tamsa –
Kai myli, tai gyvent apsimoka.

Moterys myli stiprius,
Kad jaustųsi kaip už sienos,
Kad pajustų mūsų pečius,
Kai virpa jų trapios blakstienos.

Moterys kalba dažnai
Viena, o kita galvoja.
Bet jas visada išklausai,
Nes jų šypsena taip vilioja.

Kai už lango žvaigždė nukris,
Parašysiu tau laišką ant sienos.
Tegul verkia ir juokias dangus,
Išeinu aš ieškot mėnesienos.

Moterys myli stiprius,
Kad jaustųsi kaip už sienos,
Kad pajustų mūsų pečius,
Kai virpa jų trapios blakstienos.

Moterys kalba dažnai
Viena, o kita galvoja.
Bet jas visada išklausai,
Nes jų šypsena taip vilioja.
(x2)