Ruduo – Coliukė

Myliu rudenį ir tylą,
Kai mana širdis sušyla.
Myliu rudenį spalvotą,
Tavo sugalvotą ilgesį sparnuotą.

Nuo medžių tyliai krisdami
Parašiutai geltoni,
Jie nuo saulėto mažens
Virsta puokštėmis rudens.

Myliu rudenį ir lietų,
Myliu tikrą jausmą,
Myliu gelsvą jūrą lapų,
Šį pasaulį trapų.

Tylų laimės džiaugsmą…

Krenta medžių lapai auksiniai,
Vėjas nuneša žodžius.
Ar manęs nepasiilgai?
Nes tave vis dar myliu.

Myliu rudenį spalvotą,
Tavo meilę išgalvotą.
Myliu rudeninį lietų.
O, kaip norėčiau tave vėl turėti.