Ponios ir ponios – Kostas Smoriginas

Gesta blėsta laužai,
Bulvės liks pelenuos,
Kils didžiulė naktis
Viršum žemės liūdnos.
Ir užgrius kietas paryčio miegas,
Ir daugiau nesugrįš čionai niekas.

Be švelnios šilumos
Nurudavo žolė,
Prie barų jau seniai
Praretėjo eilė.
Pardavėja tylesnė kas kartas
Ir bokaluos alus neišgertas

Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Kas duos mums šilumos?

Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Negrįš jau niekados.

Medžiai meta ir meta
Geltonus lapus.
Rodos, vasaros meilės
Jau niekad nebus.
Tiktai aš dar kol kas vis mylėjau.
Mano meilė kol kas nepraėjo.

Nors jaučiu, aš jaučiu –
Karnavalas užges,
Leisis lapas žemyn
Ir išskirs mus kažkas.
Paprastėja nepaprastos esmės.
Mano mielas kažkoks atsargesnis.

Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Kas duos mums šilumos?

Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Negrįš jau atgalios.

„Viso gero, brangusis“,–
Sakysiu aš jam.
Galas vasarai,
Galas ateina viskam.
Aš mylėjau, pamiršus likimą,
Užmiršau apie išsiskyrimą.

Ir žinau, jam jokia
Aimana neišsprūs.
Jis karališkai taktiškas
Ir santūrus.
Jis palies mano skruostą iš lėto
Ir tikrai nebegrįš daugiau niekad.

Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Kas duos mums šilumos?
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Negrįš jau niekados.

Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Ach, ponai ir ponios,
Kas duos mums šilumos?
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Kas buvo, pražuvo,
Negrįš jau atgalios.