Pašauki mane – Algis ir Valdemaras Frankoniai

Pabraidžiok su manim po gaivią rasą,
Kada žiogeliai labą rytą gros.
Gal pievų karalijoj tu suprasi,
Kodėl ilgiuosi rytmečio aušros.

Pašauki mane, vai pašauki,
Kad net suaidėtų skliautai.
Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Tu nieko lig šiol nematai?

Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Aš veltui į laimę šaukiu?
Pašauki mane, vai pašauki
Pačiu nuostabiausiu žodžiu.

Tu dieną lauk manęs obels pavėsy,
Kai saulė supas gintaro rugiuos.
Gal tu iš saulės pasakų atspėsi,
Kodėl aš kiekvienos dienos ilgiuos.

Pašauki mane, vai pašauki,
Kad net suaidėtų skliautai.
Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Tu nieko lig šiol nematai?

Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Aš veltui į laimę šaukiu?
Pašauki mane, vai pašauki
Pačiu nuostabiausiu žodžiu.

Išeikim džiaugtis vakaru žvaigždėtu,
Kai rūkas plauko paupio krantuos.
Galbūt tau mėnesienoj paaiškėtų
Kodėl ilgiuosi vakaro tylos.

Pašauki mane, vai pašauki,
Kad net suaidėtų skliautai.
Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Tu nieko lig šiol nematai?

Nejaugi, nejaugi, nejaugi
Aš veltui į laimę šaukiu?
Pašauki mane, vai pašauki
Pačiu nuostabiausiu žodžiu.