Parama – Andrius Mamontovas

Ar tikrai tai tiesa – tavo širdis pykčio pilna?
Argi gali taip būt – tu vėl verki vienumoje?
Neapykanta vėl surišo rankas, aptemdė akis.
Ar galėtų kas nors priešui atleist, viską pamiršt?

Oooo, būkim draugai, likim kartu,
Oooo, ranką ištiest dar nevėlu.

Tame lauko gale vakar ryte gimė žmogus,
Dar jo akyse pykčio nėra, gal ir nebus.
Mes buvom tokie, mes vis dar tokie – prisipažink.
Mes niekada negyvensim tam, kad kariautume,
Nestatysim to, ką po to reikėtų griauti.
Jeigu nori būti ten, kur daug tokių pačių kaip tu,
Ateik arčiau, mes pabandysime dainuoti kartu.

Šiandien džiaugsmo diena, dar niekada nebuvo šviesiau,
Šiandien paukščių pulkai sugrįžo namo, nes čia jiems geriau.
Ir nesvarbu, kas tu toks ar kas tu tokia, svarbu, kad esi, čia,
Šiandien visko pradžia – tavo ranka mano delne.