Onutė – Arbata

Ir vėl visiem visiem visiem per rankas
O taip norėjos gyvam gyvam dar į glėbį
Ir štai tik lieka rašyti dainas
Onute, kodėl mes negalim mylėti?

Mūsų niekas niekas niekas neteis,
Mes patys sau patys sau atpirkimo atpirkimo ožiai
Užgniaužėm tai, kas galėjo žydėti,
Praradom tai, kuo galėjom tikėti.

Štai mano koja,
Štai mano ranka,
Surišk, juk mus traukia ten pat.
Ir gal tada, Onute, mes išmokslim mylėti
Ir gal tada, Onute, mes išmokslim mylėti

Rankom laikom laikom laikom kažką,
Žodžiais tam tam nustatom ribas.
Bėgam, einam patys pigiau už prekes,
O taip norėtųs mylėti
O taip, Onute, noretųs mylėti.

Nusėdo sėdo mūsų mūsų jausmai,
Dantim kalenam vis bandom bandom bandom ištart
Kibirkstėlę įpūsk, – mes liepsnosim ilgai
Kibirkstėlę įpūsk, – mes liepsnosim ilgai.

Štai mano koja,
Štai mano ranka,
Surišk, juk mus traukia ten pat.
Ir gal tada, Onute, mes išmokslim mylėti
Ir gal tada, Onute, mes išmokslim mylėti