Norėjau skristi – ŽAS

Meilės deivė yra mirtis
Sakydavo jinai užmerkdama akis
Jos švelnias rankas puošė randai
Žinojau kad tai nesitęs amžinai

Kai žiūrėdavai pro langą į kruviną mėnulį
Suprasdavau kad jis su tavim kartu liūdi
Tu buvai ne iš čia ir aš tai žinau
Nukrisi ir išnyksi nesusitiksim daugiau

Skausmo pirštai sugniaužia mane
Užsidega šypsena tavo veide
Liepsnoja tarytum aukojimo laužas
Taip šypsos mirtis juk ji tavo draugė

Ji pažadėjo išlaisvint tave
Ir vėl šalta tamsa apkabina mane
Aš norėčiau turėt drąsos kaip ir tu
Ateik ir patark išeities nerandu

Aš taip norėjau atsispirti su tavim ir išskristi
Kodėl likimas privertė tave taip greit nukristi

Aš kalbu su tavim, bet tavęs negirdžiu
Vis labiau aš tamsoj išnykti geidžiu
Pasižiūriu į rankas su siaubu pamatau
Kelis randus priklausiusius tau

Kraujas ir kūnas į liūną traukia
Dabar tu žinai manęs niekas nelaukia
Aš išeisiu į gatvę ir bėgsiu tiesiai
Pasilieka viltis kad mane tu pakviesi