Nieko panašaus – Andrius Mamontovas

Skrendant kažkuriame keistam sapne
Žemė liko galbūt per daug toli.
Svajonėse ar tu tada matei mane,
Tai buvo vėl svaičiojimai apie tave.

Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį,
Ir nieko nieko, kas primintų blogas mintis.
Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę,
Ir nieko nieko panašaus į tavo akis.

Kai bėgau, bėgau debesų takais,
Galbūt atitrūkau šiek tiek per daug.
Kaip rasti tai, kas tęsiasi amžinai?
Tu man leidai, o gal privertei likti aukštai.

Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį,
Ir nieko nieko, kas primintų blogas mintis.
Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę,
Ir nieko nieko panašaus į tavo akis.