Meilės rauda nebyli – Natalija Zvonkė

Kavinėje prie stalo, garuojant karštai kavai,
Beveidis siluetas nebyliai sušmėžavo.
Prilipo lyg šešėlis ir nuolat mane sekė,
Netardamas nė žodžio tarsi kažką man sakė.

Šis skubantis pasaulis kas dieną svetimėja.
Nebylų meilės šauksmą šalta tyla užlieja.
Jausmus kažkur pametę į akmenis pavirtom,
Viens kito nesuprantam, neklausom ir negirdim.

Meilės rauda nebyli į langą beldžia
Meilės rauda nebyli, išgirst ją meldžiam
Mūsų pasauly kurčiam nieks nesušildys
Meilės rauda nebyli vėl bels į širdį
(x2)

Šešėlis vis lydėjo, jaučiau jo skvarbų žvilgsnį,
Arčiau negu arti lyg tavo sielos klyksmą.
Vidurnakčio tyloj per sapną atsimerkiau
Ir pamačiau šalia – šešėlis tyliai verkia.

O skubantis pasaulis kas dieną svetimėja.
Nebylų meilės šauksmą šalta tyla užlieja.
Rauda gerklėj užstringa ir širdį krečia šiurpas,
Suvokiu, kad šešėlis – jis nebylus ir kurčias.

Meilės rauda nebyli į langą beldžia
Meilės rauda nebyli, išgirst ją meldžiam
Mūsų pasauly kurčiam nieks nesušildys
Meilės rauda nebyli vėl bels į širdį