Likimo nykštys – Arbata

Jis juda nepalikdamas pėdų,
Jis nebijo prakeikimo balsu,
Jo vengia šventikai rytų, vakarų,
Jis jiems- paslaptingas tabu,

Jis dviejų fazių,
Pilnatis ir amžinas OM
Rašai esemesus, šakėmis vandeniu,
Atleisk, tai visai ne prie ko,

Įsimylėjėliai laipo sienomis,
Jų niekas neįspėjo, kad viskas baigsis liūdnai

Toks, matos, prakeiktas likimo nykštys,

Stumdydamas daiktus,
Žodžius dėliodamas gan atsargiai,
Pripildo rankas spalvotų metalų,
Atleisk, stovėsiu kitoj eilėj

Jo metamorfozės,
Instrukcijos be pabaigos,
Na ir kam tokiam hakeriui inkaras,
Juk tavo laivai ant seklumos…