Laisvo oro direktorius – Žilvinas Žvagulis

Jau pavargęs tada gimiau,
Todėl gyvenime reikia pailsėt
Ir nesiruošiu daugiau
Anei art, anei sėt.

Prisiekiau sau dar mokykloje,
Turiu vilties, protingesni supras –
Greičiau mirtis pagaus tupykloje
Nei mane dirbantį suras.

Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.

Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.

Nors tėvai mano stebisi,
Kad ligi šiolei dar ganau debesis,
Sako: „prisišauksi bėdą“,
Man „do fėni“, man ne gėda.

Net žmona nusivylusi,
Atseit net nejudu, kai ji mylisi.
Sako: „tu keistai atrodai“,
Bet man dzin, nes man vienodai.

Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.

Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.

Kai žmona laukės kinderio,
Neatpratau mušti dinderio.
Dar keista, kad be vyro prado
Kažkaip tas vaikas atsirado.

Va tokia štai istorija,
Gyvenimas – sanatorija.
Nesvarbu, kaip laiką leisi,
Po žeme vis tiek sužaisi.

Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.

Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.