Laiškas – Neda Malūnavičiūtė

Aš nežinau kodėl ir vėl rašau
Iš to pasaulio krašto, kur nusidanginau
Parimus virš bangų, besiklausydama laivų
Žinodama, kad nieko neturiu
Ir aš tikiu – žvaigždžių lietus atvers
vartus pilių aukštai virš debesų
Kur nuskridau, iš kur kritau ir kaip giliai skendau
Girdėdama tą tavo – “nežinau”

Priedainis:
Juk tu žinai,
Ir vėl maldauju
Sykį maldavau
Tik parašyk
Aš nežinau kodėl rašau.

Ir leisk nuskęst į tavo vandenyną
Juk ten turbūt žiema paslėpus baltą sniegą
Juk ten žvaigždžių kriokliai į dangų krenta amžinai
Rašyk, prašau, tik neužmiršk visai
Ir mes visi neapkenčiam vieni kitų
Ir negalim nugalėt savų minčių
Tai aš skridau, tai aš kritau, ir taip giliai skendau
Girdėdama tą tavo – “nežinau”

Priedainis.