Kristina – Stasys Povilaitis

Jau nubėgo rudenio palaukėm
Tartum mirksnis vasara trumpa
Susitikom, kai paukščiai klykė naktį
Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti
Mus liūliavo ir jūra, ir debesys
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!

O netolies degė laužai
O netolies šoko, dainavo
Mums tos ugnies buvo mažai
Mes džiugesy paskendome visi

Mes neliejom ašarų, kai liko
Paskutinė rudenio naktis
Išsiskyrėm, kai paukščiai skristi kilo
Ošė meile mūs medžiai žalio šilo
Tik vaitojo ir jūra, ir debesys
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!

O netolies degė laužai
O netolies šoko, dainavo
Mums tos ugnies buvo mažai
Mes džiugesy paskendome visi

Tik dabar, kai pučia šaltas rudens vėjas
Aš jaučiu, kaip man trūksta tavęs, Kristina
Ar ne per lengvai mes pasakėme vienas kitam sudie, Kristina…