Ko nerimsti, žmogau, it paukštis – Vytautas Kernagis

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po žolę basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos…

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi –
Negali gyvent ir be žemės!..

Bet jei ieškai – ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum,

Rasi visko – ir gero ir blogo…
Rasi daug ką – kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…