Juodos gulbės – Jurga Šeduikytė

Naktį miego vidury
Gulbės trys
Juodos leidžiasi žemyn..
Gėla, baimė, neviltis
Juk žinojau – jos sugrįš
Tais pačiais klaidžiais keliais.

Jų akių nežinioje
Lyg rūke
Rasiu paklydusias viltis..
Kaip maži mieli vaikai
Atvirais šiltais delnais
Jos namus man sugrąžins.

Tyliai medį apkabink,
Savo skausmą atiduok
Žemei, orui, debesims
Nerimo naktį.

Net jei tunelio gale
Tau pamirš įjungti šviesą
Mano broli, tik neverk –
Žiburiu gal gimei tu būti kitam.

Tiktai aidas iš toli
Ir viltis –
Gal trys gulbės nebegrįš.
Sklaidos nerimo pūkai
Nepastebimai lengvai,
Mėnuo žiūri į akis.

Tyliai medį apkabink
Savo skausmą atiduok
Žemei, orui, debesims
Nerimo naktį.

Net jei tunelio gale
Tau pamirš įjungti šviesą
Mano broli, tik neverk –
Žiburiu gal gimei tu būti kitam.