Ištirpsta sniegas – Vytautas Kernagis

Ištirpsta sniegas,
Saulės šilumoj atbunda gėlės.
Jaučiu, kaip plaka
Širdis karštai, ją glosto vėjas.
Ir karštą ašarą ant savo skruosto
Aš pajuntu vėl, bet ją nušluosto
Atklydęs vėjas, bet ne tavo
Taip švelnios rankos, kurios mylavo
Apleistą širdį, kuri taip virpa
Ir trokšta meilės labirintų,
Paklysti nori jų ramybės tamsoje.

Ištirpęs sniegas
Nuteka šlaitais žiemos apleistais.
Menu – tą žiemą
Tu palikai mane skausme didžiausiam.
Juk aš mylėjau tave labiausiai,
Tai kam gi iškeitei jausmus į tamsą
Ir kam gi tu pasirinkai gėles ir karstą.
Bet nežinojai tu, mieliausia,
Kad tavo kapą dengs lapų auksas
Ir baltos astros
Žiedeliais savo papuoš tave.