Galbūt – Jurga Šeduikytė

Gera medžioti medžių lapus,
Noriu vedžioti eglės spygliu
Tavo šaltą vardą vandeny.

Tą dieną kai sienų nėra,
Kai ramina paukščių tyla ryte,
Pabundu ir vėl giliam sapne.

Gal aš ne ta koja šiam pasauly išlipau,
Kodėl tuomet galvoju mintimis,
Kurios priklauso ir tau,
Apie naktį, liūdesį, vienatvę kalnuose,
Visos dienos, visos mintys, vieniša tyla
Tavo, bet ir apie mane,

Visos dienos, mintys, vieniša tyla,
Tavo, bet ir apie mane.

Šešėliai šėlo žemėje kai,
Nerimo vėjai lyg naktį vaikai,
Išvaikę debesį atnešė lietų.

Kai stogą dengė mėnulio lašai,
Galvojau paprašiau per mažai,
Tik kad ir tu dabar liūdėtum.

Gal aš ne ta koja šiam pasauly išlipau,
Kodėl tuomet galvoju mintimis,
Kurios priklauso ir tau,
Apie naktį, liūdesį, vienatvę kalnuose,
Visos dienos, mintys, vieniša tyla,
Tavo, bet ir apie mane.

Visos dienos, mintys, vieniša tyla,
Tavo, bet ir apie mane.

Visos dienos, mintys, vieniša tyla,
Tavo, bet ir apie mane.

Visos dienos, mintys, vieniša tyla,
Tavo, bet ir apie mane.