Fregatas – Andrius Kaniava

Oi, ponai, šiandien kai gyvenimas spaudžia
Krūtinę, piniginę, rankas ir akis
Aš vėl į tą upę rengiuos brist iš naujo
Ir tikiuosi, kad nieks ten manęs nepraris

Oi, ponai, kai gyvenimas pakelia vėją
Aš nuleidžiu bures, rankas ir akis
Tamsoj vėl mąstau, nuo ko prasidėjo
Bet žinau, kaip aš baigsiu ir kada tai įvyks

Kai tristiebis fregatas su puse šimto patrankų
Ir lyg pakirstas sparnas bure
Tas tristiebis fregatas pro įrėmintą dangų
Nuneš į tolumą mane

Oi, ponai, šiandien, kai gyvenimas skuba
Nepraleisdamas damų, nesivalęs dantų
Vieversėliai, prilipę prie dangaus kaip prie lubų
Pro murziną lupą ieško žemėj savų

Oi, ponai, kai gyvenimas svyla kaip blynas
Užakęs lyg bedugnis dangaus šulinys
Vėl beldžia į duris, įkyrus kaip kaimynas
Jam įpilsiu alaus ir dviese lauksim, kol gris

Tas tristiebis fregatas su puse šimto patrankų
Ir lyg pakirstas sparnas bure
Tas tristiebis fregatas pro įrėmintą dangų
Nuneš į tolumą mane

Visa ši istorija, pilna butaforijos
Ir tik dvi kalorijos, tad leidžiama klysti
Tai kasdienybė, tai kaip įskilus stiklinė
Tai kaip galimybė spjaut ir paslysti

Oi, ponai, šiandien, kai gyvenimas burba
Apie savo palėpėj padžiautus batus
Aš tarp eilučių žiūriu jam į burną
Ir tikiuos, kad vaikystėj jis buvo gražus

Bet tristiebis fregatas su puse šimto patrankų
Ir lyg pakirstas sparnas bure
Tas tristiebis fregatas pro įrėmintą dangų
Nuneš į tolumą mane