Brolužis – Bjelle ir Peru

Išjojo į karą mano brolelis,
Žadėjo sugrįžt.
Praėjo meteliai ir kelios dienelės,
Jo dar nematyt.
Kaip skauda širdelę, kaip ilgu brolelio,
Negrįžtančio vis.
Aš laukiu dienelės, kai gausiu žinelę,
Kad gyvas dar jis.

Ir kodėl, kodėl gi, broli,
Tu ir vėl, ir vėl išjoji,
Ginti mūs tėvynės Lietuvos?
Ir kodėl, kodėl dar, broli,
Tu dar vis dar neparjoji?
Laukiu, tyliai aš rymoju, plyšta širdis.

Aš rūtų daržely niūniuoju dainelę,
Bandau užsimiršt.
Nėr mano brolelio ir jo žirgužėlio,
Narsi jo širdis.
Nukirto tėvelis, brolužio berželį,
Kokia netektis.
Motulė nerimsta, greičiau tik pravirksta,
Liūdna jos mintis.

Ir kodėl, kodėl gi, broli,
Tu ir vėl, ir vėl išjoji,
Ginti mūs tėvynės Lietuvos?
Ir kodėl, kodėl dar, broli,
Tu dar vis dar neparjoji?
Laukiu, tyliai aš rymoju, plyšta širdis.

Atėjo dienelė, gavau aš laiškelį,
Jį davė karys.
Nebėra berželio, nėra brolužėlio,
Nebeparjos jis.