Vienintelė – Mino

Po visų audrų ir vėjų,
Meilės ramiame krante,
Tavimi ilgai tikėjęs,
Pagaliau radau tave.

Ir nuo šiol jausmus tyruosius
Dovanoti vėl galiu,
Tau vėl naktimis sapnuosiuos
Ir mylėsiu iš tiesų…

Vienintelė man esi, saulės išbučiuotoji,
Vėjo numyluotoji, mano mylima…
Ir kam man dabar aušra, jei turiu šalia tave?
Meilės jaukiame krante būsim visada drauge…

Jei kada pritrūktų saulės
Ar švelnumo valandų,
Nuo klaidinančios apgaulės
Saugoti tave turiu.

Ir jei pasigestum grožio,
Apipilsiu gėlėmis.
Visa tai, ko aš ieškojau
Suradau dabar tavy…

Vienintelė man esi, saulės išbučiuotoji,
Vėjo numyluotoji, mano mylima…
Ir kam man dabar aušra, jei turiu šalia tave?
Meilės jaukiame krante būsim visada drauge…

Kiek daug kartų patikėjau,
Kad nebeturiu tavęs,
Bet vilties ir laimės vėjai
Vėl pakėlė man bures.

Ir dabar per meilės jūrą
Su tavim kartu plaukiu.
Jei iš tikro laimė būna,
Ją su tavimi turiu.

Vienintelė man esi, saulės išbučiuotoji,
Vėjo numyluotoji, mano mylima…
Ir kam man dabar aušra, jei turiu šalia tave?
Meilės jaukiame krante būsim visada drauge…