Ilgesio daina – Veronika Povilionienė

Tu viską, o viską seniai pamiršai,
Ne praveri vartų, laiškų nerašai,
Sugriauk visus tiltus, kelius išardyk,
Vien taką per kopas, maldauju, palik.

Toli ten, už marių, už jūrų plačių.
Svyruoja pušelė viena tarp smilčių.
Iškirsk visą girią, ką nori – daryk.
Tik mažą pušelę, maldauju palik.

Tu viską, o viską atimk iš manęs –
Mėnulį ir saulę, laukų ramunęs.
Atimk man ramybę, žuvėdra suklyk,
Tik meilę, ją vieną, maldauju palik.