Apie moterį – Upė

Verčia medžius ir tyliai niūniuoja sensansą
Su šaknim išrauna iš miego nepajudinus pirštų
Paryčiais nubraukusi prakaitą rengia seansą
Ir kaip mat pamiršti sapnais nubarstytą pakrantę

Nekaltu kalės žvilgsniu perskrodžia tavo būtį ir nebūtį
Angeliuko sparnais suplasnojus sklando po kambarį
Aš juoakis cituoju Homerą ir bandau ją pagauti
Ji man nukerta galvą ir išmeta tiesiai pro langą

Taip mes žaidžiam kas rytą, kol visiškai pateka saulė
O tuomet susikibe nagais išmatuojam pasaulį
Prie arbatos susėdę atsakom į Viešpaties laiškus
Ir nepastebiu, kad mano gyvenimas pilkas ir aiškus

Pietums angeliukų sparnai su kiaulės spirgeliais
Svečius pavaišinę pūkais numazgojam jų veidus
Ir išleidžiam sėkmės palinkėję į margą pasaulį
Jie plačiai padėkoję su užuojauta merkia man akį

Po pietų sočiai aptingę įsijungiam reklamą
Galim pakeisti jų spalvą o kartais ir kalbą
Jausmų jūroj paskendę jie skalauna stiklinį ekraną
Aš giliai susikaupęs bandau visą tai sutalpinti į galvą

Vakare lyg virkštelę nutraukus ji išjungia elektrą
Kai aš nematau po paklode ji pakiša vėtrą
Pavargusios kojos lėtai mane neša į spastus
Prisimerkus ji kruopščiai galanda kovos peilius ir šaukštus

Nekaltu kalės žvilgsniu bučiuoja mano nuogą krūtinę
Prisilietus netyčia palieka veide žaizdą durtinę
Taip mes mylim ir mirštam kas dieną ir naktį
Kaimynai pastato po žvakę ir nukerpa dagtį