Paskutinė sekundė – Saulius Mykolaitis

Mirtis kasdieninė įbridusi stovi į laiką
Į laikraščio skiautę sutilpo tik mirę vadai
Iš ilgo letargo nuo vasaros žaibo staiga nubudai
Ir numirė moteris vizijoj tavo gimdžiusi taiką

Štai pranašo kapas, ten kapas karvių piemens
Ten Haimono kūnas šventą pagonę apglėbęs
Jauteisi iš laiko lyg skęstančio laivo pabėgęs
Bet štai tau ant tako kruvinas slenkstis rudens

Ir žiūri pro langą aukštai į tave tavo motė
Ir liūdną melodiją krintančių lapų girdi
Į mėlyną vakaro upę nejausdamas šalčio brendi
Prisimeni viską taip aiškiai, ką tūkstančiai metų išmokė

Atsiveria tarsi auksinis narvelis krūtinė
Ir pats į save staiga žiūri iš šalies
Akis pasidėjęs ant plaukiančio lėta upe debesies
Ir matai, kaip užgęsta sekundė trumpa paskutinė