Būna dienų, lyg tyčia – Janina Miščiukaitė

Būna dienų, lyg tyčia,
Jėgos staiga apleidžia,
Ir ką imu – iš rankų sprūsta man.
Užtraukiu tamsiai langus,
Į tylų kampą sėduos
Ir noriu kalbą rast su savimi.

Dienomis, kai lyja lig nakties,
Netars jau žodžio nieks,
Skambutis vis tylės.
Dienomis, kai lyja lig nakties,
Nevarstau durų aš
Ir rodos nėr manęs.

Būna dienų, lyg tyčia,
Kai verias akys sunkiai,
Šešėliai čia vaikšto lyg sapne.
Už sienos garsiai groja,
Į dangų garsai tie sunkias,
Ir gal žinau ko laukiu, gal ir ne.

Dienomis, kai lyja lig nakties,
Netars jau žodžio nieks,
Skambutis vis tylės.
Dienomis, kai lyja lig nakties,
Nevarstau durų aš
Ir rodos nėr manęs.
Dienomis, kai lyja už langų,
Namuos aš vietos sau
Surasti negaliu.
Dienomis, kai lyja lig nakties,
Nevarstau durų aš
Ir rodos nėr manęs.