Nelauk manęs – Ovidijus Vyšniauskas

Kai vėl naktis išskleis mėnulio baltą žiedą
Tu nematyk, kaip paukščio ašara nurieda
Nebūsiu angelu, kadais tau pažadėtu
Nelauk manęs, nelauk manęs

Tegul aš liksiu ir benamis, ir beteisis
Te mano širdį jau numes kaip seną žaislą
Gal kada nors aš tais pačiais keliais pareisiu
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, nors ir skaudės, kai tu nelauksi
Likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų
Ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka
Nelauk manęs

Ir jei kažkas, kuo taip tikėta ir ko laukta
Staiga pabelstų į duris ir vėl pašauktų
Priimčiau viską tik kaip išmaldą, kaip auką
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, nors ir skaudės, kai tu nelauksi
Likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų
Ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka
Nelauk manęs