Vėjas – Mokinukės ir Sel

Mano gyvenimas, beribiai sapnai,
prisiminimai keisti, kuriuos tu aplankai.
Mano minčių nepalieki tu, sugriaudama
viską, kuo aš gyvenu. Taip, viskas buvo
seniai. Tas juokas, tos svajonės, kurias
tu nužudei. Viskas liko kažkur, toli
praeityje, sudegė, ištirpo beprotiškam
laike. Galbūt diena, galbūt vanduo,galbūt
tas keistas vėjas, tas vėjas, kuriuo mes taip
tikėjom. Jis nusineš mus ten, kur beprotiškas
aukštis, kur nebuvo dar pakilęs nė vienas
paukštis. Aš taip norėčiau nors susapnuoti tai,
tai kas jau buvo, o gal nebuvo visai. Ir aš tikiu
tuo, kuo tikėjom mes, sugrįš tas vėjas, ir viltį
man atneš…

Priedainis:
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu, svaigų aukštį.
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas.
Taip aš žinau,ką reiškia kristi,
Sudegt, ištirpt ir vėl pakilti…

Aš taip norėčiau, žinoti,kur tu.Pamirštu
spalvą tavo akių. Aš taip norėčiau sutikti
saulę su tavim, aš taip norėčiau būti tavo
viltim. Galbūt tai jūra,galbūt žvaigždės,
galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,
kuriuos aš pamiršau.Galbūt tai viskas,
ko aš noriu, ką aš jaučiu, ko laukiu aš,
kuo aš gyvenu. Kažkas skambės, klaikiam
garse, galbūt sulauks tos valandos, o gal ir
ne. Net plastmasinės gėlės, ar tu jas matai? Jos
nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.Aš ne
akmuo, aš tik sužeistas paukštis, pasiilgęs
jau seniai, svaigulio ir aukščio. Ir aš tikiu,kuo
kažkada tikėjom mes, sugrįš tas vėjas ir viltį
man atneš…

Priedainis 2 kartus.