Šviesų birželio vidurnaktį – Vytautas Kernagis

Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį
Šviesų birželio vidurnakti kabančiais lieptais.
Tarp žemės ir mėnesio vandenys tyvuliuos ir žvaigždės žydės
Kaip lelijos.

Matysiu aš: eina mergaitė nuo žiedo ant žiedo lelijom;
Ir krenta ant mėnesio lengvas mergaitės šešėlis.
Ir ves mane baltas sodininkas kabančiais lieptais
Dar nepabudusį…

Kas gi pažadins mane šviesų birželio vidurnaktį?
Šviesų birželio vidurnaktį kas gi pažadins mane?
Kas gi mane atpažins, kas gi mane atpažins,
Kada aš jau nebeatpažistamas.