Baladė apie dvi sraiges – Vytautas Kernagis

Kartą dvi sraigės išėjo
Į mirusio lapo laidotuves
Jos nešės po juodą kriauklę
Ir krepą aplink ragelius

Išėjo juodvi vėlyvą,
Nuostabų rudenio vakarą
O kai atvyko, deja,
Jau buvo tikras pavasaris
Jau buvo tikras pavasaris
Jau buvo tikras pavasaris

Tikras pavasaris…

Tie lapai, mirę visi,
Dabar atgimę žaliavo
Ir mūsų sraigės vargšelės
Labai labai nusivylė

Bet saulė nusišypsojo
Bet saulė maloniai tarė:
– O, mielosios, prašom sėstis
Prašome, būkit viešnios

Gal galima stiklą alaus
Jei jūsų širdelės ištroškę?
Ar sėskite autobusan
Važiuokite į Paryžių

Šį vakarą jūs išeinat
Ir pamatysite kraštą
Tik gedulo nenešiokit
Nereikia, sakau jums tiesą

Tik gedulo nenešiokit
Nereikia, sakau jums tiesą
Jis tik aptemdo akis
Ir viską sudrumsčia

Tos juodos karstų istorijos
Taip liūdnos ir nedailios
Nešiokit linksmas spalvas
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo

Tada žolynai visi
Ir medžiai, ir žvėrys
Ėmė linksmai dainuoti
Dainuoti visu balsu

Pilną gyvybės dainą
Vasaros dainą
Ir ėmė gerti visi
Ir taurės aplinkui skambėjo

Koks nuostabus buvo vakaras
Vienas vasaros vakaras

Dvi sraigės pagaliau
Artėjo linkui namų
Sujaudintos ir laimingos
Laimingos kaip niekad

Išgėrusios nemažai
Jos truputėlį svyravo
O virš jų aukštam danguje
Senas mėnuo budėjo
Senas mėnuo budėjo
Senas mėnuo budėjo
Aukštam danguje

Senas mėnuo budėjo…