100 pavasarių – Vytautas Kernagis

Galvom suaugę, baras profesoriai,
Kad vietomis gabus, bet nerimtas.
O man, kur pasižiūru, visur pavasariai –
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas!

Išeini – aplinkui gyvenimo potvynis
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
Bendrai pasiutimas eina visuotinis,
Taigi neimsi perneval trūnyt ir senti.

Nusigrįžta, kad saulė per kaitriai nekaitintų,
Kad akuliorių stiklai neištirptų,
O jei plaukus rasa katram suvilgytų,
Tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj bėga kirptis.

Ta-ra-param…

O aš kaip ir nenoromis, kad ir juokaudamas,
Kišenę ar burną vos atveriu –
Ir veržias pavasariai – cypdami, sprausdamies,
Ir raitos, ir raitos, ir raitos žaliūkščiai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai –
Tik pirštą nuversi, įkišęs duryse…
Matyt, liga čia pristojo chroniška
Ir nieko čia jau nebepadarysi!

Tam-tarira-raram…